Pradžia

Čia nieko nevyksta. Čia nieko nebus ištaisyta, nieko nebus sugriauta. Jokio aiškinimo neateis. Jokios išvados. Tai laisvas siūlo galas iš žodžių, kurie kadaise buvo garsai. Garsai, kurie kadaise sklido čia ir ten po visatą, kažkuriame erdvės kampelyje, o gal tik žmogaus vaizduotėje. Dabar, kai šios eilutės slenka pro tavo akis, tų garsų energija jau seniai išblėso, ir ant puslapio liko tik jų vaiduokliškas pėdsakas. Visi jie nutilo. Visi garsai, ir gal visas tas pasaulis su jo žmonėmis. Gali būti, kad protas, kadaise palikdavęs tų garsų pėdsaką popieriuje, jau seniai nebekvėpuoja. Lygiai kaip ši akimirka — toji, per kurią skaitei šį sakinį — praėjo, taip praėjo ir visos šios knygos akimirkos. Akimirkos ir vaizdai, kurie būtų prapuolę karščiuojančiame pasaulio įvykių šurmulyje, jei nebūtų buvę čia užrašyti. Jie buvo užrašyti, kad taptų tiltu tarp mano pasaulio ir tavo. Tiltu iš mano pasaulio — tą akimirką, kai rašau šiuos sakinius — į tavąjį, tą akimirką, kai atsisėdi juos skaityti. Iš šios pusės aš išvynioju žodžių siūlą, o kitoje tu renki žodžius. Kaip vaikystėje, kai Maman narstydavo siūlus iš senų drabužių, o mes imdavome siūlą ir sukdavome ratus po namus, kad siūlai nesikauptų į krūvą. Gal tavo karta atėjo praėjus keleriems metams po to siūlų pasaulio — bet įsivaizduok: kartą, kažkur pasaulyje, vaikai žaisdavo kaip tik taip. Dabar aš išvynioju žodžių siūlą, o tu paimk žodžius ir nusinešk juos į savo pasaulį, kad jie čia, mano pasaulyje, nesikauptų.